Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 02: Stotis

Tęsdami Vilniaus tyrinėjimus kovo mėnesiui pasirinkome stoties rajoną. Maršrutą ir šį syki rinkomės iš „Neakivaizdinio Vilniaus”. Štai kokią informaciją radome programėlėje: „Stoties rajono paveldas toks pat margas kaip ir jo kasdienybė – čia kiemuose pasislėpusios mažai kam žinomos šventovės, naujas erdves kūrybai atranda skulptoriai ir dailininkai, akis glosto XIX–XX a. sandūros architektūra. Kur ne kur dar galima aptikti būtajame laike įstrigusių krautuvėlių ir veikėjų, apie kuriuos prieš porą dešimtmečių „Žas“ pasakojo savo dainoje „Jis gyvena stotyje“. Kadaise buvusi viena pavojingiausių Vilniaus vietų, šiandien Stotis veikiau siejama su maloniu šurmuliu, kurio gyvybę palaiko nesiliaujantis keliautojų srautas, modernėjanti Halė ir nišą atradę barai bei muzikos klubai. Kas gali būti geriau už vietą, kuri ir gyvybinga šiandien, ir turi ką papasakoti apie savo praeitį?”

Pasivaikščiojimą ir rastus objektus užfiksavo Birutė, Diana ir Loreta. 

Pasiruošimas naujai parodai „Geltona”

Klubo nariai ėmėsi kurti naują parodą. ŠĮ kartą kaip niekad gausiai klubo nariai prifotografavo: buvo gauta 80 nuotraukų iš 19 narių. Į nuotraukų atranką susirinkę klubiečiai atrinko 29 geriausias. Jau netrukus – nauja ir pavasariškai ryški paroda „Geltona” papuoš Norfos galerijos koridorius!

Fotografavo Birutė ir Loreta.

Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 01: Paupys

Klubo „Fotokablys” nariai šiais metais nusprendė išvaikščioti ir išfotografuoti įdomiausius Vilniaus rajonus. Pirmuoju rajonu buvo pasirinktas senas/naujas Paupys.
Maršrutą susiplanuoti mums padėjo telefono programėlė „Neakivaizdinis Vilnius”, todėl ją ir pacituosim: „Paupys iki 1939 m. buvo vadinamas Paplauja (Paplavomis), nes šį vandens išgraužtą „kanjoną“ nuolat plauna Vilnia iš šiaurės, o šaltiniai – iš pietų. XVIII–XIX a. sandūroje išardžius Vilniaus gynybinę sieną, iš naujo atrasta Paplauja pasirodė esanti labai patogi vieta įvairių tautų pirkliams, pramonininkams ir amatininkams gyventi. Šį rajoną galime laikyti pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, nes čia buvo didelė fabrikų koncentracija. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo gausiai žydų gyvenama teritorija. Dabar pramonės beveik neliko, todėl Paupys yra žalias, gyvas ir stebinantis.”
Nuotraukos: Saulutės, Editos, Romualdo ir Birutės

Susitikimas su Olga Posaškova

Pasikvietėme Seimo fotografę, kad papasakotų apie savo įtempto ir dinamiško darbo užkulisius. Buvo daug pokalbių: apie fotografinius iššūkius bėgte fotografuojant svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius, apie keliones į karo draskomą Ukrainą ir apie tai, kad fotografuoti yra labai smagu ir įdomu. Fotografuoti viską, kas juda. O nejudančius dalykus reikia tiesiog pajudinti ir, žinoma, – nufotografuoti.
Fotografavo Loreta ir Natalija

Parodos „PROTĖVIŲ TAKAIS. NAUJOKYNĖ” atidarymas

2023 11 12 įvyko klubo „Fotokablys” narės Editos Meškonienės parodos „PROTĖVIŲ TAKAIS. NAUJOKYNĖ” atidarymas. Norfos galerijoje jaukiam pasibuvimui ir ramiems pokalbiams susirinko klubo nariai, Editos draugai ir artimieji.  Dalia Vaice atliko keletą savo kūrybos dainų, taip sukurdama nuostabią atmosferą.

Norintys aplankyti parodą, užsukite į Norfos bazę, Savanorių pr. 176, Vilniuje.

Nuotraukos Rasos Arlauskienės ir Dianos Surgelės.

Klubo narės parodos „PROTĖVIŲ TAKAIS. NAUJOKYNĖ” kabinimo darbai

Kviečiame aplankyti klubo narės Editos Meškonienės (Editos foto) parodą „PROTĖVIŲ TAKAIS. NAUJOKYNĖ” mūsų Norfos galerijoje Savanorių pr. 176, Vilnius.
Autorė apie parodą:
Esu Edita Meškonienė.
Gimiau ir augau Trakuose. Studijavau ekonomiką ir tarptautinį verslą. Dirbau pagal specialybę, vėliau dėsčiau finansines disciplinas. Prieš keletą metų priėmiau sprendimą palikti ankstesnę darbo sritį. Šiuo metu dirbu gide, kelionių vadove ir užsiimu fotografija. Esu Vilniaus fotografijos klubo „FOTOKABLYS” narė. Dalyvauju parodose, leidyboje. Esu laiminga dirbdama kūrybinį darbą. Mano objektyvo fokuse – žmonės, miestai, peizažai. Pats objektas man nėra svarbus. Svarbi vaizdo estetika, jo keliamos emocijos, prasmė.
Ši paroda radosi spontaniškai, natūraliai. 2010-aisiais susipažinau su seserimis Laima Kantakevičiene ir Irena Seniūniene. Supratome, kad esam bendramintės. Pirmą kartą į Valakbūdį (kaimas Šakių rajone), seserų senelių sodybon, atvažiavau bičiulių pakviesta 2014 metų vasarą. Sužinojau sodybos istoriją. Kėliausi saulės pasitikti, laukiau jos laidos. Apšniukštinėjau gyvenamąją trobą, kiekvieną buvusio didelio ūkio lopinėlį. Sodyboje po kelias dienas praleidau keletą vasarų. Visa parsivežta fotomedžiaga gulė į archyvus. 2019 metais kilo idėja rengti bendrą parodą, kurią sudarytų mano nuotraukos ir Laimos bei Irenos tekstilės darbai, inspiruoti mano užfiksuotų vaizdų Valakbūdyje viešint buvusioje Naujokaičių sodyboje, Naujokynėje.
Atrinkau apie 100 nuotraukų, iš kurių eksponuojama tik nedidelė dalis. Vaizdais pasakoju istoriją, kurią aš sužinojau. Kokie čia gyveno žmonės, ką jie matė, ką matom mes dabar. Čia gyvenama. Gyvenama su viltimi ir tikėjimu.
Bendra mano nuotraukų ir seserų tekstilės darbų paroda buvo eksponuota 2020 metais Zanavykų muziejuje Zyplių dvare Lukšiuose ir 2022 metų vasarą – Druskininkų kultūros centro Amatų centre „Menų kalvė“. 2022 pabaigoje Alytaus dailiųjų amatų mokykloje buvo parodyta parodos dalis, kuri apima mano fotografiją. Tai galite išvysti ir šioje ekspozicijoje.
Kitą parodos dalį kviečiu pasižiūrėti į Antakalnio seniūnijos salę (Antakalnio g. 17), kur šiuo metu rodomi Irenos Seniūnienės ir Laimos Kantakevičienės tekstilės darbai.
Virtualų platesnį parodos variantą rasite mano facebook paskyroje – Editos foto. Kviečiu užsukti.
Dėkoju Laimai Kantakevičienei ir Irenai Seniūnienei už bendrystę, kūrybinį bendradarbiavimą, Mindaugui Neniškiui už nuotraukų atspausdinimą, artimiesiems, bičiuliams, mano kūrybos gerbėjams parėmusiems finansiškai.
Edita Meškonienė, fotografė
8 682 55303
edita.mes@gmail.com
Patikusias nuotraukas galite įsigyti. Kreiptis į autorę.

Kelionė į Maltą

1 DIENA

Vilnius išlydėjo gūsingu vėju ir lietumi, o Malta  pasitiko kaitria saule ir Renatos šypsena.
Nemenkas nerimas dėl eilių oro uosto patikroje greitai baigėsi – ilgai neužtrukome.
Pirma diena Maltoj prasideda nuo apsigyvenimo Valetoje, puikiame viešbutyje sostinės centre. Nedelsiant puošiamės suknelėmis, iš kuprinių traukiame kameras ir lekiam į miestą, kuriame prasideda festivalis NOTTE BIANCA. Programa labai plati – kiekviena renkasi pagal savo skonį.
Vienas iš būdų pažinti šalį – paragauti vietinio maisto. Ir pats laikas, nes jau esam gerokai išalkę. Kas ragauja tradicinės triušienos, kas jūros gėrybes, o Birutė išbando arklienos patiekalą. Troškulį malšiname vietiniu alumi ar vynu. Skanaujam sūrius, padažus, užtepėles, medų.
Užsukame į šventės proga atidarytus Didžiojo meistro rūmus, kuriuose dabar įsikūręs šalies prezidentas. Kai kurios pastato dalys, būtent rūmų valstybinės patalpos ir rūmų ginkluotė, yra atviros visuomenei kaip „Heritage Malta“ valdomas muziejus. Neatsistebim prašmatniomis salėmis, nematytais eksponatais – riterių šarvais ir ginklais. Diana aplanko Premjero rezidenciją, Loreta užsuka į šiuolaikinio šokio pasirodymą eksperimentuoja ir bando pagauti tamsoje šokėjų judesius. Aušra pirmą kartą testuoja naują fotoaparatą Fuji X-Pro3.“Keistai neklauso pirštai, pripratę prie Nikon’ų. Gaila, kad nepilnas kadras, gal kiek lėčiau fokusuoja (gal todėl, kad tamsu) bet džiugina, kaip tvarko triukšmus, kuriems turiu fobiją. Tvanki naktis, nuovargis, daugybė žmonių. Fotoaparatas lengvas, netrukdo brautis per per minią.“
Saulutė irgi atvyko su nauju fotoaparatu, bet telefonu kol kas džiaugiasi labiau. Ką gi, juk gyveni ir mokaisi. Edita entuziastingai fotografuoja – į kelionės pabaigą jau pradėjome juokauti, kur gi ji dės tas nuotraukas.
Ištvermingiausia – Renata.  Ji lieka iki didžiojo koncerto miesto aikštėje.

2 DIENA

Keliamės su saule, nes gyvenant Valetos centre tiesiog būtina pasitikti saulėtekį Baraka soduose. Saulės pasitikimas tampa kasdienine tradicija viešint Maltoje. Su teleobjektyvu galima pasmalsauti, kas vyksta į uostą įplaukiančiuose kruiziniuose laivuose.  Fotografuojame ir telefonais, juk reikia kažką išsiųsti artimiesiems. Po pusryčių pasisukiojame netoli viešbučio ir autobusų stotelės. Susitinkame lietuvaitę, prekiaujančią šilko skaromis.  Renata, Maltos senbuvė aptinka objektą, kuriame jai dar neteko būti – Arkivyskupijos kuriją Florianoje, tad vis dar džiaugiamės pirmaisiais kartais. Pakeliui be dėmesio nepaliekame nei vienuolių, nei šunų. Grupinė nuotrauka prie Tritono fontano. Šiandien keliaujame į Rabatą  ir Mdiną – senuosius Maltos miestus. Karštą dieną buvo gera proga ramiai pasivaikščioti pavėsingomis gatvėmis ir pasilepinti pastičiais – tradiciniais maltietiškais pyragėliais su žirnių tyre arba rikotos sūriu. Apsilankėme šv. Pauliaus katakombose Rabate. Grožimės architektūriniais akcentais: balkonai, durys, religinė atributika prie įėjimų.
Aušros svajonė – pasilikti iki išnaktų ir pafotografuoti vaiduoklius Mdinoje  šįkart liko neįgyvendinta. Teks sugrįžti.

3 DIENA

Trečia diena buvo skirta Valetai – miestui, kuris beveik niekada nemiega, kuris visada žavi, traukia, nepaleidžia, įtraukia, kuris išplitęs net ir po žeme.

Rytas – kaip visada – su saule, Renata ir Loreta dar įšoka į šiltą jūrą.  O po to – kilometrų kilometrai po gražuolę Valetą. Pirmiausia – apsilankymas karo metų slėptuvėje (prieš tai čia buvo slėptuvė nuo turkų užpuolimų). Muziejaus darbuotojai mus apginklavo šalmais ir žibintuvėliais. Taip ir žygiavome per miestą į nusileidimo vietą. Išlindus iš požemio – laukė dvasingesni dalykai. Eilė į šv. Jono katedrą neišgąsdino: pavieniams lankytojams  ji juda sparčiai, o ir mes  nemėgstame nuobodžiauti. Pasigrožėjome įstabiu turtingu tiek auksu, tiek istorijomis vidumi. Aplankėme Karavadžą. Po to lankėme privačią vilą Casa Rocca Picola. Joje daug kam buvo net jaukiau negu auksinėje Šv. Jono katedroje: įspūdingi interjerai, stebinanti dydžiu požeminė slėptuvė ir net papūga lankytojų džiaugsmui!  Visa Valeta puiki: alsuojanti viduramžių istorija ir plakanti šiuolaikišku ritmu vienu metu. O kur dar tos Strada Streat ar St Ursula gatvelės – siauros, pavėsingos ir karštą dieną jose taip gerai pasėdėti. Sužavėjo paskalų balkonėliai. Taip juos vadino Sicilijoje, kuri yra visai šalia ir iš kur kažkada atkeliavo daugybė būsimų maltiečių. Dieną vainikuoja saulės palydėjimas ir kokteiliai ant viešbučio The Embassy Valletta stogo. Prieš miegą neskubėdamos dar šiek tiek laiko skiriame naktinei Valetai. Rytoj keliamės į kitą vietą…

4 DIENA

Ryte patrankos iššovė saulėtekį. Paskutinį Valetoje. Bent jau per šias atostogas.
Po pusryčių susikrauname kuprines – lagaminus ir lekiam į autobusų stotį. Atostogas tęsime Maršašloke – spalvingųjų  laivelių miestelyje.

Ketvirtoji diena buvo numatyta šiek tiek atitrūkti nuo miestų, muziejų, katakombų ir pamatyti Maltos gamtą: uolas, pakrantes,  kiek pasivaikščioti, išdeginti kalorijas. Maltoje, be muziejų, yra ir atokių kampelių, neturistinių vietų, ką ir norėjom pamatyti. Žygis į Wied Znuber – vienas iš lengvesnių, tad mūsų gidė Renata buvo įsitikinusi, kad tarpeklį įveiksime lengva ir dar daugiau nužygiuosime. Tiesa, niekas negalėjo numatyti, kad spalio mėnesį vis dar sėkmingai tęsis karščio bangos ir temperatūra gerokai viršys+30. Taigi, nors kai kam trūko vandens, kai kas bijojo aukščio, bet slėnį įveikėme. Prakaitai net nuo smakro lašėjo. Ne visoms užteko jėgų fotografuoti taip pat intensyviai, kaip Valetoje. Žygiavome ne vienos – sutikome aštuonkojų žvejus. Pakeliui susipažinimas su vietos augmenija: pvz., su saldžiąja ceratonija, kurios sėklomis dykumoje maitinosi Šv. Jonas Krikštytojas. Pakramtėme jos pupų ir mes. Renata visoms ištvermingiausioms įteikė prizą – puikių prisirppusių vietinių granatų. Saulutė apdairiai liko ilsėtis miestelyje ir smalsavo tyrinėdama Maršašloką. Aplankė  gausų suvenyrų turgų, ypač susižavėjo vietinėmis staltiesėmis. Apžiūrėjo uostą: milijonas spalvotų laivelių. Ir net darbinis, žvejybinis laivas turi pavadinimą ” Leonardo da Vinči „!

Grįžusios iš žygio pūštelėjome nusimaudyti greta esančiame paplūdimyje, o vakare laukė vakarienė su Maltos profesionalios fotografijos instituto  pirmininku ir įkūrėju Kevin Casha. Kevin Casha – Fotographija

5 DIENA

Anksti ryte skubame žiūrėti, kurgi  šiandien saulė tekės. Šviesa – nuostabi, bet rytiniams fotografavimams daug laiko neskiriame. Po pusryčių esame užsisakiusios kelionę laiveliu.
Renata šiandien nuo ryto iki vakaro fotografuoja vestuves, tad nuo ryto iki vakaro, po prakaitais bėgioja paskui jaunąją arba vaikosi jaunikį, kad anas ją vaikytų. Kartais parašo žinutę, atsiunčia vieną kitą nuotrauką. Na o likusios atostogautojos sušoka į laivelį ir plaukia tyrinėti pakrantės uolų jau iš jūros pusės. Išsilaipiname St. Peters Pool, susitarusios, kad mus pasiims po poros valandų. Pakrantė – tuščia, tad, nusprendusios,  kad čia esame tik mes, vienos sušoka į maudymosi kostiumėlius, kitos  nesivargina jų traukti iš krepšių ir puolame  į „Afrodičių vonias”, kaip jas pavadino Diana,  – nedidelius baseinėlius susiformavusius pakrantėje. Tai buvo daugiau nei atgaiva po žygių į tarpeklį. Birutė susipažino su vietiniu krabu  – išlindęs pasmalsauti, kas jo valdose turškiasi,  gnybtelėjo už piršto. Edita medžioja vietinę fauną, o Loreta džiaugiasi, galų gale  gavusi progą įkišti savo povandenį fotoaparatą po skaidriu baseinėlių vandeniu.  Gerokai įsibėgėjus linksmybėms supratome, kad turškiamės pagrindiniame  kelyje tarp prieplaukos ir pagrindinio paplūdimio, tad kai kurioms teko susikuklinti ir užsitraukti maudymukus. Pasirodo, mes čia gerokai anksčiau turistų srauto suskubome atplaukti.. Po maudynių – sočiai ir ilgai  pietaujame Maršašloko pakrantėje ir laukiame Renatos. Temsta anksti, tad net nesitarusios susiruošiame pafotografuoti  naktinių vaizdų.

O sulaukus Renatos – vakarėlis! Dalinamės dienos įspūdžiais ir nutikimais. Vakariniame meniu:  pigus vietinis vynas, riebios alyvuogės, marinuotos pupos ir labai skanus vietinis sūris su juodaisiais pipirais.

6 DIENA

Spalio 12-oji vėl prasidėjo maudynėmis pasitinkant saulę. Ryto šviesa nuostabi – spalvotieji laiveliai supasi vandenyje lyg veidrodyje.

Ši diena buvo paskirta ne klasikiniams turistiniams objektams, o vietoms, kur turistus retai sutiksi… Santa Maria Addolorata kapinės – didžiausios šalyje ir kai  kur minima, kad jos vienos iš gražiausių pasaulyje. Sėdam į autobusą, o  viešasis transportas Maltoje puikiai išvystytas ir važiuojame į Paolą – miestą kurio pašonėje jos įsikūrusios milžiniškos kapinės, įkurtos XIX a. antroje pusėje. Jos tarsi mirusiųjų miestas su takais, namais ir koplyčia. Graži buvo mada. Ir dabar akį džiugina išėjusiųjų atminimo ženklai: paminklai, skulptūros, bareljefai, užrašai. Prie vartų darbuotojai, pastebėję, kad mes traukiame fotoaparatus paprašo nefotografuoti  kapų, tik pastatus ir bendrus planus. Netrukus tampa aišku kodėl: beveik ant visų laidojimo vietų – daugybė atminimo lentelių su velionių nuotraukomis. Nenuostabu, kad artimiesiems tai labai jautru. Kita stotelė – Kinų ramybės sodas. Nedidelis, bet žavus inkliuzas vakarietiškos kultūros fone. O karštą dieną jame galima rasti malonaus šešėlio ir stebėti plaukiojančias tvenkiny žuvis bei antis, fontane besiturškiančius žvirblius. Čia susitinkame su klubo bičiuliu Liutauru Degėsiu  bei Birute ir Maltos fotografų klubo nare Sandra. Šiek tiek pabendraujame, pasidarome nuotraukų. Aušra išbando naujojo fotoaparato funkcijas ir kuria bendrakeleivių portretus naudodama dvigubą ekspoziją.  O kad nebūtų mažai, kaip vyšnia ant torto – pakeliui į namus, Renata  mus  nusiveda į apleistą vilą. Kažkada, matosi buvusį prabangų rūmą, negailestingai niokoja gamta ir, žinoma, žmonės… Klaidžiojant jame galvoje sukosi daug minčių: apie čia gyvenusius žmones, materialumo laikinumą ir, aišku, apie kontrastą tarp buvusios prabangos, nyksmo ženklų ir gamtos viršenybės. Visa tai dar labiau ryškino vakarinė šviesa. Grįžtant dar kartą įsitikiname maltiečių svetingumu: svetingas vietinis ūkininkas pamatęs suplukusias  keliauninkes ne tik pasiūlė vandens (visas geriamas vanduo į Maltą įvežamas!), bet ir prikrovė lauktuvių granatų iš savo sodo. Dabar kaip tik jų sezonas.
Dieną išlydime Maršašloko promenadoje – tiesiog sėdime, grožimės tyvuliuojančiais spalvotais laiveliais ir klausomės  naktinio miestelio triukšmo.

7 DIENA

Septinta, paskutinė kelionės diena. Spalio 13 ir dar penktadienis. Tačiau mes prietarais tikrai netikime. Septintą dieną semsime Maltą pilnomis saujomis.

Paskutinis saulėtekis ir paskutinės maudynės.  Šiandien laukia kelionė į Valetą. O iš jos per įlanką kelsimės laivuku į senąsias miesto dalis – Senglea, Cospiqua ir Birgu. Graudžiai atsisveikinome su Diana – ji išskrenda diena anksčiau. Atsisveikinimui mums atsiunčia savo paskutinius pietus – maltietiškus raviolius. Susitiksime jau Vilniuje. Šiandien lankyti  muziejus planų nebuvo, o va gatvelės , ypatingai Birgu, tikrai vertos dėmesio. Persikėlėme  laiveliu į Senglea, kur tiesiog klaidžiojome gatvelėse, fotografavome vaizdus ir improvizavom fotosesijas viena kitai. Spalio 13 prasidėjo Birgu šviesų fiesta (Birgu Candelight), kuomet visas miestas paskęsta žvakių šviesoje, skamba muzika, o gyventojai praveria savo namų duris ir galima pamatyti, kaip gyvena  Birgu gyventojas. Gatvėse žygiuodami orkestrantai  ir oficialūs miesto asmenys kvietė į žvakių festivalį. Žiebėsi šviesos, diena ir mūsų kelionė ėjo į pabaigą. Aišku, dar , kaip visada buvo jaukus pasisėdėjimas savo kaime, kai vynas su vaizdu į jūrą ir gera draugija – viskas, ko reikia fantastiškam kelionės uždarymui. Rytoj anksti ryte keliam sparnus namo. Nuomonę apie šalį didžia dalimi apsprendžia žmonės. Sutikti maltiečiai buvo šilti ir dėmesingi, geranoriški ir linksmi. Malta – viena saugiausių ir teisingiausių šalių LGBT bendruomenei. Vaivorykštės indekso skalėje Malta laikosi aukščiausiose pozicijose jau eilę metų.

Prisiminimus apie žaviąją Maltą pasiliekam širdy. Parsivežtais vaizdais dar mėgausimės vėsiais žiemos vakarais. Gal nors trupučiu Maltos šiluma pasidalijome ir su Jumis?

Gimtadienio šventimo savaitgalis su Liutauru Degėsiu

Šį savaitgalį klubas šventė savo vienuoliktąjį gimtadienį vaizdingose Bebrusų ežero apylinkėse.
Mus aplankė ir šventė Kauno Fotoklubas ir Asociacija „Fotoexpress“.
O pagrindinis savaitgalio svečias buvo filosofas, rašytojas, poetas bei lektorius Liutauras Degėsys, paraginęs pažvelgti į save bei supantį pasaulį susikūrus naujus, kitaip vidinį žvilgsnį kreipiančius akinius.
Buvo puikus kūrybiškumą lavinantis savaitgalis su daug kūrybinių užduočių, bendrų veiklų ir, žinoma, dovanų bei prizų.
Fotografavo kiek suspėjo Audronė, Birutė ir Loreta.

„Aš – jaunas, tu – jaunas” parodos ant krantinės paruošimas ir kabinimas

Paroda „Aš – jaunas, tu – jaunas”, dedikuota mūsų mylimam miestui, jau eksponuojasi ant Vilnios upės krantinės.
Maloniai kviečiame į atidarymą rytoj, liepos 22 d. 12 val. Užupio kavinėje.
Daugiau apie parodą ir autorius čia:
Parodos paruošimo darbus fotografavo Birutė, Loreta, Natalija, Rasa Pakalkienė.