Šarūnas Barštys „Draugaukim“ (Pirmas pasimatymas su Bynu. Akeso gyvūnų prieglauda Ukmergės rajone. Narvai pilni be perstojo lojančių įvairaus dydžio šunų. Nuo triukšmo užgula ausis, gerklę užspaudžia kamuolys. Kaip galima išmesti geriausią draugą?.. Pagaliau pamatom „savo“ juodai baltą mažiuką. Guli tolimiausiam atokiausio narvo kamputyje ir prisiplojęs prie žemės bailiai stebi aplinkinį alasą. Ištrauktas iš narvo ir išvestas į gretimą patalpą kiek atsipalaiduoja. Šunų lojimas už sienos rimsta, įsivyrauja tyla. Vis tiek įsispraudžia į artimiausą kampą ir vengia akių kontakto. Kas jį taip nuskriaudė? Prieglaudos šeimininkė pasakoja, kad paimtas kažkokiam kaime, kur kalė, pririšta prie grandinės, atsivedė vadą tiesiog po šiferio gabalu. Broliai ir sesės jau paimti, liko vargšė mama ir Bynas, paskutinis bailiukas, kurio niekam nereikia. Agnė paima dubenėlį su maistu ir priėjusi atsisėda šalia jo. Atsargiai išsitraukiu telefoną ir padarau kelis kadrus. Po kelių minučių alkio jausmas nugali, ir šunelis ima ėsti iš rankų. Po to sekė dar keli pasimatymai, pasivaikščiojimai apylinkėse, ekskursija į Ukmergę ir pagaliau kelionė namo. Nerealus jausmas matyt, kaip iš susigūžusio, drebančio nuo kiekvieno garso, nesuprantančio, kam naudojama uodega padarėlio, Bynas tapo tikru šuniu. Dabar, praėjus trejiems metams, niekas namuose net neprisimena kaip buvo, kai neturėjom Byno.)