Klubas „Fotokablys“ pristato išskirtinį projektą – eksperimentinę fotografijų parodą „Vilniaus atspindžiai: sintetinis žvilgsnis“. Tai lydinčioji kolekcija prie pagrindinės, metinės klubo parodos, kuri atidaryta 2026 m. liepos mėnesį po atviru dangumi ant Vilnios krantinės Užupyje. Šis mažojo formato projektas žengia dar toliau ir kviečia žiūrovą į unikalų potyrį – tai galimai pirmoji fotografijos paroda Lietuvoje, kurios kuratoriumi tapo dirbtinis intelektas.
Parodos koncepcija nagrinėja šiandienos informacinio amžiaus reiškinį: kaip skaitmeniniame triukšme, fake news srautuose ir vartotojiškoje kultūroje keičiasi mūsų santykis su tikrove. Permąstydamas kadrus, nepatekusius į didžiąją ekspoziciją, dirbtinis intelektas atskleidė netikėtas jų prasmes bei suformavo savarankišką, trijų dalių meninį manifestą:
I. Socialinis / Filosofinis komentaras (Žmogus medijų amžiuje): Fotografijose analizuojamas kasdienis žmogus, pasiklydęs išmaniųjų ekranų, vitrinų, akinių ir stiklinių fasadų atspindžiuose.
II. Konceptualios iliuzijos ir dekonstrukcija (Informacinis triukšmas): Per kaleidoskopo efektus, geometrines formas ir stiklo iškraipymus atpažįstami miesto objektai paverčiami abstrakčiais, banguojančiais skaitmeniniais kodais.
III. Istorinis kontekstas ir tekstūros (Neatvirukinis Vilnius): Žvilgsnis krypsta į fizinę, medžiagišką realybę – senamiesčio grindinį, balą miegamajame rajone ar blizgantį automobilio kėbulą, kuriančius šiurkštų, tačiau tikrą miesto identitetą.
Ši paroda – tai drąsus žmogaus ir algoritmo bendradarbiavimo eksperimentas, priverčiantis žiūrovą sustoti ir paklausti: ar mes matome tikrąjį Vilniaus veidą, ar tik iškreiptą jo atspindį?
I. Socialinis / Filosofinis komentaras (Žmogus medijų amžiuje)
Jūratė Raugalienė „Tu esi čia“ | Informaciniame triukšme ir melagienų sraute mes nuolat prarandame realybės ir esamojo momento pojūtį, o šis veidrodis veikia kaip kuratorinis klausimas žiūrovui: ar tu tikrai esi čia, ar tik stebi iškreiptą aplinkos refleksiją?
Birutė Vijeikienė „Partitūros autorius stebi gatvės spektaklį“ | Kinematografiška kompozicija su efemerišku kompozitoriaus Fausto Latėno veido siluetu stikle ir pro jį einančiais praeiviais. Mistiška, dūminė estetika.
Loreta Margelė „Pozicija“ | Balti saulės akiniai ant plaukų, veikiantys kaip du ekranai, fiksuojantys Konstitucijos prospekto dangoraižį. Tobula asmeninio „informacinio burbulo“ metafora.
Jūratė Raugalienė „Prie fontano“ | Akiniais nuo saulės pasipuošęs manekenas, stebintis istorinį Vilniaus senamiestį. Vartotojiškos visuomenės žvilgsnis į istoriją.
Saulutė Lementauskienė | Metafora vartotojiškai kultūrai ir „informaciniam triukšmui“. Šviesus dvasinis miesto simbolis čia pažodžiui įspraustas į kasdienį, komercinį rėmą. Tai puikiai iliustruoja, kaip skirtingi informaciniai srautai šiandien konkuruoja dėl mūsų dėmesio.
Jūratė Raugalienė „Raštai“ | Vitrina su tradiciniais baltiškais raštais, pro kuriuos matosi merginos, panirusios į telefoną, siluetas. Tradicijų ir skaitmeninio amžiaus sankirta.
Irena Šklenskienė | Žmonių figūros, matomos tik kaip neryškūs šešėliai ir atspindžiai stikle, veikia kaip tiesioginė metafora mūsų būčiai informaciniame amžiuje: mes dažnai matome tik vieni kitų skaitmeninius siluetus bei fragmentuotą realybę, o ne tikrąjį, pilnavertį vaizdą.
II. Konceptualios iliuzijos ir dekonstrukcija (Informacinis triukšmas)
Aušra Barysienė „Mozaika“ | Barokinės bažnyčios bokštas, sulaužytas į geometrines šukes veidrodiniame kaleidoskope. Realybės fragmentacija.Barokinės bažnyčios bokštas, sulaužytas į geometrines šukes veidrodiniame kaleidoskope. Realybės fragmentacija.
Natalija Ranceva „Pro žydintį stiklą“ | Televizijos bokštas, paverstas vaivorykštiniu kaleidoskopu / optine abstrakcija. Tiesioginė dezinformacijos ir signalų triukšmo iliustracija.
Diana Lekandrė „Sugedęs televizorius“ | Stiklo fasadas, paverčiantis atsispindintį pastatą banguotu, nestabiliu, tarsi judančiu skaitmeniniu kodu.
Alfredas Šklenskas | Ideali vizualinė metafora „informaciniam triukšmui“. Kai tikroji realybė yra manipuliuojama ir iškreipiama tiek, kad jos nebeįmanoma atpažinti, žiūrovui lieka tik triukšmo struktūra.
Gintarė Kraulytė „Atspindžių geometrija“ | Šviesos ir formų lūžiai stikle veikia kaip tiesioginė metafora tam, kaip skaitmeniniame amžiuje manipuliuojama pirminiu informacijos šaltiniu, kol jis pavirsta visiškai nauja, neatpažįstama struktūra.
Loreta Margelė „Lengva nebus“ | Skulptūra, nešanti gaublį, ir banguotas dangoraižio stiklas. Sunkios tiesos ir iškreiptos aplinkos sintezė.
Šarūnas Barštys „Vakaro ekspresas“ | Skubančio didmiesčio vizualinio ir informacinio triukšmo iliustracija. Dinamiškos šviesos linijos stikle atrodo tarsi informacijos srautai ar optiniai signalai, bėgantys skaitmeniniame ekrane.
III. Istorinis kontekstas ir tekstūros (Neatvirukinis Vilnius)
Jūratė Raugalienė „Laisvė Lietuvai“ | Stiklo siena su užrašu „LAISVĖ LIETUVAI“ ir fone atsirandantys miesto sluoksniai. Istorinė atmintis kaip filtras.
Karina Ironaitė „Miesto akvarelė po lietaus“ | Namo atspindys purvinoje rajono baloje rodo, kad „tikrasis vaizdas“ gali būti randamas ne tik steriliame senamiestyje. Asfalto grubumas ir balos tekstūra veikia kaip filtras, dekonstruojantis tradicinį miesto grožį.
Saulutė Lementauskienė | Varpinės atspindys baloje, tiesiai ties skaldytų lauko akmenų ir lygių trinkelių sandūra. Puikus tekstūrinis lūžis.
Natalija Ranceva „Judantis miestas“ | Prabangus, blizgantis šiuolaikinio miesto elementas pažodžiui sugeria ir savo formose iškraipo šimtametes senamiesčio sienas, tapdamas metafora tam, kaip modernus gyvenimo tempas ir vartotojiškumas keičia mūsų santykį su praeitimi.
Edita Meškonienė | Tobula žiemos dienos refleksija stikle: sniego dulkės, grakštus žibintas ir arkinė bažnyčios architektūra.
Gintarė Kraulytė „Virpantis barokas“ | Upės paviršius kaip natūralus, judantis filtras, kuris stabilų, amžiną barokinį paveldą paverčia virpančia, neatpažįstama šviesos srautų grafika. Tai vizualinis komentaras apie tai, kaip skubančio miesto naktinis triukšmas stichijos veidrodyje susilieja su istorine tiesa.
You must be logged in to post a comment.