Arktyje nesustodami tirpsta ledynai, o Afrikoje dirbama žemė virsta dykuma. Milijonai pasaulio gyventojų neturi maisto, dar toks pat skaičius nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Klubas „FOTOKABLYS“ dar truputį per jaunas, kad imtųsi spręsti tokias globalinio mąsto problemas. Tačiau ir Mes nesėdime rankų sudėję – vieną šiltą, dar tik prasidėjusios vasaros savaitgalį susirinkę mažame, smėlingos Dzūkijos kaime – Pamerkiuose. Susirinkome ne be priežasties, o su troškimu per fotografiją atskleisti nedidelio kaimo buitį, žmones ir gamtą. Plenerą pavadinome „Nykstantis pasaulis“, kaip dabar pats galvoju su aliuzija į anksčiau mano paminėtus ledynus ar Afrikos smėlynus. Tačiau atskleisti mus supančio pasaulio kaitą (net nykimą) mes pasirinkome, ne didžiulius, kartais net protu nesuvokiamus pasaulio objektus, o mažytę, lietuvišką jų ląstelę – tykų ir ramų Dzūkijos kaimą.
Dar iki būsimo plenero apsilankius ten – Pamerkiuose – supratome, kad neapsirikome. Šilti, paprasti, nuostabia, šypsena keliančia, tarme bendraujantys žmonės. Mielai, atvirai pasakojantys apie save, apie kaimo istoriją, atveriantys savo buities ir būties slapčiausias kerteles. Lygiai taip pat jie mus pasitiko ir birželio viduryje vykusio plenero metu. Ir ne tik jie… Pats kaimas įsikūręs nuostabioje miškingoje, upės Merkys apsuptoje vietovėje, kuri tarsi žadėjo – ir gamtos fotografai čia ras kažką naujo neįprasto ir paslaptingo. Kaip matome iš čia pakabintų darbų – tikrai rado – nuostabūs rūkai, voratinklių gijos… štai tokia buvo aplink esančios gamtos dovana fotografuojantiesiems.
Tačiau pavadinime esantis žodis „Nykstantis“ tarsi savaime suponuoja, jog turėsiu kalbėti šiek tiek ir minorine gaida. Visa tai, ką užfiksavome mažame Pamerkių kaime ir visa ką dabar matote prieš savo akis – po truputį nyksta. Kaimo senolių vaikai ir anūkai išsikelia gyventi į miestus, nuostabią gamtą po truputį paveikia mūsų modernaus, kartais neapskaičiuoto gyvenimo sukeliami iššūkiai – net ir mūsų buvimo ten laikotarpį paženklino skaudūs lemties ženklai – gaisro metu sudegė ne tik šeimos didžiausias turtas – namai, bet negailestinga ugnis pasiglemžė vieno iš kaimo žmonių gyvybę… Kurio atminimą ir paprašysiu pagerbti tylos minute……..
Visgi „Nykstantis pasaulis“ nėra tik gilaus liūdesio persmelkta paroda. Lietuviškos gamtos grožis, išmintimi dvelkiantys senolių portretai (labai gaila, kad iš nuotraukų žvelgiantys herojai negalėjo šiandien atvykti į Vilnių, į šios parodos atidarymą, tačiau nuoširdžiai tikimės, kad jie dar turės galimybę tai padaryti, nes paroda veiks iki spalio 6 d.) ir neasfaltuotomis gatvelėmis basomis lakstantys jų anūkai – suteikia vilties, kad Pamerkiai netaps karščiu alsuojančia Dzūkijos Sachara!
Marius Dijokas
Nuotraukos Laimono Ciūnio, plakato autorius Julius Andužis
You must be logged in to post a comment.