Kategorija: Įspūdžiai

Fotokablys „Kuržemės fotodienos 2024” renginyje

Ši savaitgalį klubo atstovės lankėsi Ventspilyje: vyko į Ventspilio klubo „Kaktuss“ renginį „Kuržemės fotodienos 2024”. Tarptautiniame konkurse kategorijoje „Waterway“ dalyvavo ir klubo nariai.
Laurų  nenuskynėme, bet keleto narių nuotraukos sulaukė komisijos dėmesio ir šiuo metu eksponuojamos Ventspilio teatro namuose „Jūras vārti“.
Renginyje dalyvavo 11 fotoklubų iš Latvijos ir Lietuvos.
Lietuvą atstovavome mes ir Šiaulių klubas „Fotografijos namai“.
O po renginio dar radome laiko patyrinėti vėjuotąjį Ventspilį ir jaukiąją Kuldygą.

Nuotraukos Birutės, Dianos ir Loretos.

Tyrinėjame Vilniaus rajonus (8): Trakų Vokė

Fotokablio miesto tyrinėtojų ir fotografuotojų desantas atvyko į Trakų Vokę, vadinamą perlu Vilniaus karūnoje. Ir išties, čia radome puikių gamtos kampelių, įdomių inžinerinių statinių ir, žinoma, didingąjį Vokės dvarą. Apžiūrėjome ne tik atnaujintą parką, bet ir restauruojamų rūmų interjerą, pasiklausėme rimtų paskaitų apie Tiškevičių giminę ir dvaro istoriją.
Fotografijos Gintarės, Editos, Miroslavo, Saulutės ir Birutės.

Tyrinėjame Vilnių (7): aukštyn galvas!

Septintajam pasivaikščiojimui pasirinkome maršrutą, kurio metu teko gerokai pasidairyti. Kėlėme galvas ir ieškojome ne taip lengvai pastebimų pastogių detalių ir architektūros reliktų. Kaip visada – vadovavomės Neakivaizdinio Vilniaus pasiūlytu maršrutu (šį kartą rinkomės „Aukštyn galvą!“). Tačiau taip pat pašmirinėjome ir kitose Senamiesčio gatvelėse. Klubo narė Vita yra gidė, tad parodė ne visiems mums dar žinomus kiemelius bei praėjimus. Ne visus maršruto objektus pavyko rasti – miestas kinta, bet naujų dalykų tikrai nemažai sužinojome.
Fotografavo Birutė, Diana, Loreta, Natalija ir Šarūnas.

Nepakartojama kelionė į Sarema salą!

     Joninių savaitgalį devyni klubo „Fotokalbys“ nariai leidosi į nepamirštamą kelionę po nuostabiąją Sarema salą Estijoje. Nugalėję apie 1700 km, patyrėme nepamirštamų įspūdžių ir atradome kvapą gniaužiančius gamtos bei istorijos lobius. Mus sužavėjo gamtos stebuklai:
pasigrožėjome didingais vaizdais nuo Pangos uolos, žygiavome Harilaiu pažintiniu taku iki pasvirusio Kiipsaare švyturio, apžiūrėjome Kaali meteorito kraterį, aplankėme įspūdingą Üügu uolą, užkopėme į Sorvės švyturį, iš kurio atsiveria nuostabi panorama, pasivaikščiojome po akmenų bokštelių paplūdimį tarsi pasakoje. Patyrėme salos istoriją: susipažinome su viduramžių Kuresarės pilimi, apsilankėme Pöide, Valjala ir Kihelkonna bažnyčiose, kuriose atsiskleidžia turtinga Estijos sakralinė architektūra, matėme nemažai etnografinių sodybų bei senų malūnų. Ir, žinoma, džiaugėmės estų svetingumu: smagiai praleidome laiką senoviniame Loona dvare, mėgavomės autentiška atmosfera ir gardžiais estų virtuvės skoniais. Kelionė į
Sarema salą buvo kupina nuotykių, atradimų ir nepamirštamų akimirkų!
Nuotraukos: Lauros, Saulutės, Loretos, Audronės, Šarūno ir Birutės.

Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 04: Žvėrynas

Gegužės mėnesį pasirinkome patyrinėti Žvėryną – vieną žaliausių ir unikaliausių  Vilniaus rajonų, kuriame galima rasti visko: įspūdingos medinės architektūros, naujų modernios statybos pastatų ir daug gamtos. Rajonas tikrai vertas tyrinėjimo: daugybė detalių ir bėgte lankantis rajone nepastebimų smulkmenų žadina smalsumą ir priverčia stabtelti.

Nuotraukos Birutės, Gintarės ir Šarūno.

Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 03: Krasnūcha

Trečiąjį miesto tyrinėjimo maršrutą mums pasufleravo Vilniaus muziejus, rengiantis parodą „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra”. Paroda veiks Gerosios Vilties g. 10 nuo šių metų gegužės 25 d.
Krasnucha – tai dalis dabartinio Vilkpėdės rajono, apribotas tokių gatvių: Naugarduko, Tūkstantmečio, Geležinio vilko, Pietario ir Žemaitės.
Nuotraukos: Loretos, Dianos, Rasos, Šarūno, Editos ir Birutės.

Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 02: Stotis

Tęsdami Vilniaus tyrinėjimus kovo mėnesiui pasirinkome stoties rajoną. Maršrutą ir šį syki rinkomės iš „Neakivaizdinio Vilniaus”. Štai kokią informaciją radome programėlėje: „Stoties rajono paveldas toks pat margas kaip ir jo kasdienybė – čia kiemuose pasislėpusios mažai kam žinomos šventovės, naujas erdves kūrybai atranda skulptoriai ir dailininkai, akis glosto XIX–XX a. sandūros architektūra. Kur ne kur dar galima aptikti būtajame laike įstrigusių krautuvėlių ir veikėjų, apie kuriuos prieš porą dešimtmečių „Žas“ pasakojo savo dainoje „Jis gyvena stotyje“. Kadaise buvusi viena pavojingiausių Vilniaus vietų, šiandien Stotis veikiau siejama su maloniu šurmuliu, kurio gyvybę palaiko nesiliaujantis keliautojų srautas, modernėjanti Halė ir nišą atradę barai bei muzikos klubai. Kas gali būti geriau už vietą, kuri ir gyvybinga šiandien, ir turi ką papasakoti apie savo praeitį?”

Pasivaikščiojimą ir rastus objektus užfiksavo Birutė, Diana ir Loreta. 

Tyrinėjame Vilniaus rajonus. 01: Paupys

Klubo „Fotokablys” nariai šiais metais nusprendė išvaikščioti ir išfotografuoti įdomiausius Vilniaus rajonus. Pirmuoju rajonu buvo pasirinktas senas/naujas Paupys.
Maršrutą susiplanuoti mums padėjo telefono programėlė „Neakivaizdinis Vilnius”, todėl ją ir pacituosim: „Paupys iki 1939 m. buvo vadinamas Paplauja (Paplavomis), nes šį vandens išgraužtą „kanjoną“ nuolat plauna Vilnia iš šiaurės, o šaltiniai – iš pietų. XVIII–XIX a. sandūroje išardžius Vilniaus gynybinę sieną, iš naujo atrasta Paplauja pasirodė esanti labai patogi vieta įvairių tautų pirkliams, pramonininkams ir amatininkams gyventi. Šį rajoną galime laikyti pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, nes čia buvo didelė fabrikų koncentracija. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo gausiai žydų gyvenama teritorija. Dabar pramonės beveik neliko, todėl Paupys yra žalias, gyvas ir stebinantis.”
Nuotraukos: Saulutės, Editos, Romualdo ir Birutės

Kelionė į Maltą

1 DIENA

Vilnius išlydėjo gūsingu vėju ir lietumi, o Malta  pasitiko kaitria saule ir Renatos šypsena.
Nemenkas nerimas dėl eilių oro uosto patikroje greitai baigėsi – ilgai neužtrukome.
Pirma diena Maltoj prasideda nuo apsigyvenimo Valetoje, puikiame viešbutyje sostinės centre. Nedelsiant puošiamės suknelėmis, iš kuprinių traukiame kameras ir lekiam į miestą, kuriame prasideda festivalis NOTTE BIANCA. Programa labai plati – kiekviena renkasi pagal savo skonį.
Vienas iš būdų pažinti šalį – paragauti vietinio maisto. Ir pats laikas, nes jau esam gerokai išalkę. Kas ragauja tradicinės triušienos, kas jūros gėrybes, o Birutė išbando arklienos patiekalą. Troškulį malšiname vietiniu alumi ar vynu. Skanaujam sūrius, padažus, užtepėles, medų.
Užsukame į šventės proga atidarytus Didžiojo meistro rūmus, kuriuose dabar įsikūręs šalies prezidentas. Kai kurios pastato dalys, būtent rūmų valstybinės patalpos ir rūmų ginkluotė, yra atviros visuomenei kaip „Heritage Malta“ valdomas muziejus. Neatsistebim prašmatniomis salėmis, nematytais eksponatais – riterių šarvais ir ginklais. Diana aplanko Premjero rezidenciją, Loreta užsuka į šiuolaikinio šokio pasirodymą eksperimentuoja ir bando pagauti tamsoje šokėjų judesius. Aušra pirmą kartą testuoja naują fotoaparatą Fuji X-Pro3.“Keistai neklauso pirštai, pripratę prie Nikon’ų. Gaila, kad nepilnas kadras, gal kiek lėčiau fokusuoja (gal todėl, kad tamsu) bet džiugina, kaip tvarko triukšmus, kuriems turiu fobiją. Tvanki naktis, nuovargis, daugybė žmonių. Fotoaparatas lengvas, netrukdo brautis per per minią.“
Saulutė irgi atvyko su nauju fotoaparatu, bet telefonu kol kas džiaugiasi labiau. Ką gi, juk gyveni ir mokaisi. Edita entuziastingai fotografuoja – į kelionės pabaigą jau pradėjome juokauti, kur gi ji dės tas nuotraukas.
Ištvermingiausia – Renata.  Ji lieka iki didžiojo koncerto miesto aikštėje.

2 DIENA

Keliamės su saule, nes gyvenant Valetos centre tiesiog būtina pasitikti saulėtekį Baraka soduose. Saulės pasitikimas tampa kasdienine tradicija viešint Maltoje. Su teleobjektyvu galima pasmalsauti, kas vyksta į uostą įplaukiančiuose kruiziniuose laivuose.  Fotografuojame ir telefonais, juk reikia kažką išsiųsti artimiesiems. Po pusryčių pasisukiojame netoli viešbučio ir autobusų stotelės. Susitinkame lietuvaitę, prekiaujančią šilko skaromis.  Renata, Maltos senbuvė aptinka objektą, kuriame jai dar neteko būti – Arkivyskupijos kuriją Florianoje, tad vis dar džiaugiamės pirmaisiais kartais. Pakeliui be dėmesio nepaliekame nei vienuolių, nei šunų. Grupinė nuotrauka prie Tritono fontano. Šiandien keliaujame į Rabatą  ir Mdiną – senuosius Maltos miestus. Karštą dieną buvo gera proga ramiai pasivaikščioti pavėsingomis gatvėmis ir pasilepinti pastičiais – tradiciniais maltietiškais pyragėliais su žirnių tyre arba rikotos sūriu. Apsilankėme šv. Pauliaus katakombose Rabate. Grožimės architektūriniais akcentais: balkonai, durys, religinė atributika prie įėjimų.
Aušros svajonė – pasilikti iki išnaktų ir pafotografuoti vaiduoklius Mdinoje  šįkart liko neįgyvendinta. Teks sugrįžti.

3 DIENA

Trečia diena buvo skirta Valetai – miestui, kuris beveik niekada nemiega, kuris visada žavi, traukia, nepaleidžia, įtraukia, kuris išplitęs net ir po žeme.

Rytas – kaip visada – su saule, Renata ir Loreta dar įšoka į šiltą jūrą.  O po to – kilometrų kilometrai po gražuolę Valetą. Pirmiausia – apsilankymas karo metų slėptuvėje (prieš tai čia buvo slėptuvė nuo turkų užpuolimų). Muziejaus darbuotojai mus apginklavo šalmais ir žibintuvėliais. Taip ir žygiavome per miestą į nusileidimo vietą. Išlindus iš požemio – laukė dvasingesni dalykai. Eilė į šv. Jono katedrą neišgąsdino: pavieniams lankytojams  ji juda sparčiai, o ir mes  nemėgstame nuobodžiauti. Pasigrožėjome įstabiu turtingu tiek auksu, tiek istorijomis vidumi. Aplankėme Karavadžą. Po to lankėme privačią vilą Casa Rocca Picola. Joje daug kam buvo net jaukiau negu auksinėje Šv. Jono katedroje: įspūdingi interjerai, stebinanti dydžiu požeminė slėptuvė ir net papūga lankytojų džiaugsmui!  Visa Valeta puiki: alsuojanti viduramžių istorija ir plakanti šiuolaikišku ritmu vienu metu. O kur dar tos Strada Streat ar St Ursula gatvelės – siauros, pavėsingos ir karštą dieną jose taip gerai pasėdėti. Sužavėjo paskalų balkonėliai. Taip juos vadino Sicilijoje, kuri yra visai šalia ir iš kur kažkada atkeliavo daugybė būsimų maltiečių. Dieną vainikuoja saulės palydėjimas ir kokteiliai ant viešbučio The Embassy Valletta stogo. Prieš miegą neskubėdamos dar šiek tiek laiko skiriame naktinei Valetai. Rytoj keliamės į kitą vietą…

4 DIENA

Ryte patrankos iššovė saulėtekį. Paskutinį Valetoje. Bent jau per šias atostogas.
Po pusryčių susikrauname kuprines – lagaminus ir lekiam į autobusų stotį. Atostogas tęsime Maršašloke – spalvingųjų  laivelių miestelyje.

Ketvirtoji diena buvo numatyta šiek tiek atitrūkti nuo miestų, muziejų, katakombų ir pamatyti Maltos gamtą: uolas, pakrantes,  kiek pasivaikščioti, išdeginti kalorijas. Maltoje, be muziejų, yra ir atokių kampelių, neturistinių vietų, ką ir norėjom pamatyti. Žygis į Wied Znuber – vienas iš lengvesnių, tad mūsų gidė Renata buvo įsitikinusi, kad tarpeklį įveiksime lengva ir dar daugiau nužygiuosime. Tiesa, niekas negalėjo numatyti, kad spalio mėnesį vis dar sėkmingai tęsis karščio bangos ir temperatūra gerokai viršys+30. Taigi, nors kai kam trūko vandens, kai kas bijojo aukščio, bet slėnį įveikėme. Prakaitai net nuo smakro lašėjo. Ne visoms užteko jėgų fotografuoti taip pat intensyviai, kaip Valetoje. Žygiavome ne vienos – sutikome aštuonkojų žvejus. Pakeliui susipažinimas su vietos augmenija: pvz., su saldžiąja ceratonija, kurios sėklomis dykumoje maitinosi Šv. Jonas Krikštytojas. Pakramtėme jos pupų ir mes. Renata visoms ištvermingiausioms įteikė prizą – puikių prisirppusių vietinių granatų. Saulutė apdairiai liko ilsėtis miestelyje ir smalsavo tyrinėdama Maršašloką. Aplankė  gausų suvenyrų turgų, ypač susižavėjo vietinėmis staltiesėmis. Apžiūrėjo uostą: milijonas spalvotų laivelių. Ir net darbinis, žvejybinis laivas turi pavadinimą ” Leonardo da Vinči „!

Grįžusios iš žygio pūštelėjome nusimaudyti greta esančiame paplūdimyje, o vakare laukė vakarienė su Maltos profesionalios fotografijos instituto  pirmininku ir įkūrėju Kevin Casha. Kevin Casha – Fotographija